Pramonės naujienos

Šiuolaikinių antipirenų medžiagų, keraminių pirmtakų ir katalizinių nešiklių srityse nanomastelio aliuminio hidroksido (Al(OH)₃, ypač Gibbsito fazės) dalelių dydžio vienodumas ir morfologijos reguliarumas tiesiogiai lemia jo veikimo ribą.

Antipirenų aplinkos stabilumas tiesiogiai lemia galutinių produktų naudojimo trukmę ir saugą ilgalaikio patikimumo reikalaujančiose srityse, tokiose kaip elektronika ir elektrotechnikos plastikai.

Kuriant ir kuriant antipireno polipropileno (PP) medžiagas, dažnai nepastebimas, tačiau esminis mokslinis klausimas yra toks: kaip pačios PP molekulinės grandinės struktūra įtakoja jos antipireną? Polimerų chemijos ir degimo mokslo požiūriu, šiame tyrime sistemingai analizuojami esminiai homopolimero polipropileno (Homo-PP) ir kopolimero polipropileno (Co-PP) skirtumai, susiję su terminio skilimo elgesiu, anglies susidarymu ir sąveika su antipirenais, suteikiant teorinį pagrindą renkantis ir formuluojant didelio našumo PPmedžiagas.

Taikant polipropileno (PP) antipireną be halogenų, „pridėjimo kiekis“ yra pagrindinis parametras, lemiantis galutines medžiagos eksploatacines savybes ir ekonomiškumą. Tačiau nėra universalaus „optimalaus papildymo kiekio“, nes jo vertė atsiranda dėl sudėtingos balanso tarp antipireno technologijos būdų, tikslinių veikimo lygių, polimero matricos charakteristikų ir sąnaudų apribojimų.

Polipropileno (PP) medžiagų antipireno įvertinimo bandymas ir įvertinimas yra ne tik „užsidegimo stebėjimas“, bet ir sisteminga kiekybinė analizė, pagrįsta griežtu degimo mokslu ir laikantis visuotinių standartizuotų procedūrų.

Polipropileno (PP) antipireno procese be halogenų dažnas ir aštrus prieštaravimas yra tas, kad sėkmingai pasiekiant antipireno klases (pvz., UL94 V-0) dažnai labai sumažėja medžiagos atsparumas smūgiams, pasireiškiantis padidėjusiu trapumu ir lengvu gaminio įtrūkimu.